Šis interviu paskelbtas „Mamyčių klubo“ interneto svetainėje.

Šiandien apie save ir savo patirtį pasakoja besimokanti dula KAROLINA iš Kauno:

Pasirinkau dulos kelią, nes gyvenimo gijos jau nuo vaikystės vijosi taip, kad atsidurčiau ten, kur esu.

Yra sakoma, kad žmogus gyvenime turi veikti tai, ką veikdamas ne pavargsta, o pasisemia dar daugiau jėgų. Nuo mažų dienų jaučiau norą padėti kitiems, o paauglystėje jis itin išryškėjo kartu su įkvėpimu suprasti žmogaus prigimtį, jo vidinį pasaulį. Baigusi mokyklą, šešerius metus praleidau universitete studijuodama psichologiją.

Džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes žinios ir praktika, įgytos universitete, kartu su asmeninėmis pastangomis gilintis ir ieškoti atsakymų į žmogaus egzistencinius klausimus, padėjo lavinti intuiciją, empatiją, savęs bei kito supratimą. Dabar matau, kad dulos veikloje tai labai svarbu ir reikalinga.

Noras įnešti savo dalelę puoselėjant gražią Gimtį, matyt, pamažu įaugo į mane nuo mažų dienų dar su mano mamytės pienu, kuri beveik prieš trisdešimt metų nepaisydama nuolatinio aplinkinių stebėjimosi maitino mane iki trejų metų, ir su tėvelio siekimu, kad kuo daugiau Lietuvos mamų ryžtųsi žindyti savo vaikelius. Giliausiai ir aiškiausiai šį norą pajutau, kai pati laukiausi.

Kartą prisilietus prie Gimties grožio nebesinorėjo atsitraukti. Prisilietimas prie Gimties yra prisilietimas prie Amžinybės, prie Dievo, prie Namų, iš kurių visi atėjome ir į kuriuos visi sugrįšime.

Kol kas dar negausi, bet graži patirtis bendraujant  su besilaukiančiomis ir pagimdžiusiomis moterimis, pagalba gimdant, man tik patvirtino, jog pats Dievas nukreipė eiti šios veiklos keliu –  jaučiuosi laiminga ir rami. Man visada buvo labai svarbu suprasti, kodėl darau tai, ką darau, kokia to prasmė – atradusi prasmę aš nusiramindavau ir su dideliu įkvėpimu atlikdavau tai, ką reikėdavo atlikti. Gimdančios moterys yra it dievai, kuriantys pasaulį. Ar gali būti kas prasmingesnio už dalyvavimą šiame šventame darbe.