Su Atvelykiu ir pražystančiomis tulpėmis atkeliavo ir aštuntasis, jau priešpaskutinis iki vasaros mokymų savaitgalis. Metas, kai naktį iš penktadienio į šeštadienį dedamės daiktus, krauname kuprinėles ar gaminame skaniukus viena kitai, šįsyk nuskambėjo ir praėjusių Velykų varpais. Patekėjus saulei, kas traukiniu, kas autobusais, kas mašinomis, o kas besiklausant paukščių dviračiais, atkeliavome į Domus Maria viešbutį, kurį jau praminėme Domus Dula arba Dulų Namais.

Jaukus šeštadienis prasidėjo gimtimi namų aplinkoje. Apie tai, kada ir kaip pabūti su šeima namuose, apie tai, kokios turėtų būti gimties seserys namuose, išgirdome iš Jurgos Švedienės lūpų. „Užvis man labiausia patinka kognityvinės psichologijos atstovų mintis: jog visi patologiniai procesai žmoguje prasideda nuo minčių, tad pirmiausia reikia mąstyti nepatologiškai,“- teigė Jurga. Mąstėme ir apie tai, kada ir kokia pagalba reikalinga namuose. Kaip nuspėti, kiek atsivėręs kaklelis jo nematuojant, o skaitant moters kūną ir judesius, kaip nuspėti, kada gimdymas įgaus spartesnę eigą, kokie būna pirmieji šaukliai, užsimenantys apie neišvengiamai artėjantį virsmą, visa tai išgirdome per pirmąjį pusdienį. O pertraukų metų viena su kita dalijomės tuo, kas nutiko per tas tris savaites nuo praėjusių mokymų. Moteriškai vinguriuodamos čia apie užkandžius, čia apie vaikus, pasidalijome ir vasaros planais bei idėjomis, o atėjus rimties metui toliau sklaidėme paslapties šydą apie gimdymą. Kad veidas nusako kaklelio padėtį, jau žinojome iš ankstensnių paskaitų, tačiau kaip atskirti, kada prunkštimas yra geras, o kada tuščias, dar nesimokėme lygiai taip pat, kaip ir nežinojome, kaip teisingai „leisti garsą į apačią“. Laikrodžiui mušant pirmą valandą dienos, Jurga su šypsena pasiūlė perkelti šnekas į baseiną.

Atvykę į baseiną vandenin neskubėjome. Išragavome visų padarytus patiekaliukus ir užkandėles, obuolius ir pyragaičius, ir, kai saulė jau negailestingai plieskė į pakaušius, nusprendėme, kad „laikas užbaigti gimdymą“. „Taigi, stangos“. Vėl prisiminėme, kas yra tikros stangos, kiek šios trunka,  į ką atkreipti dėmesį ir kaip geriausiai padėti. Kita svarbi tema – placenta. Mitų ir legendų (o neseniai ir straipsnių) apipinta placenta Jurgos žodžiais įgavo kitokią vertę.  „Tai toli gražu ne medicininė šiukšlė“,- tokiu teiginiu pradėjo Jurga, taip pat pabrėždama, kad šalia mūsų atsiras ir šeimos, kurios nenorės arba nematys placentos reikšmės ir galbūt joms to ir nereikia. Tačiau jei jau šeima domisi placenta, vertėtų papasakoti, kad joje lieka naudingi hormonai ir, jei įsitikinimai leidžia, ją galima vartoti ir taip padėti atsistatyti organizmui po gimdymo. Ji padeda ateiti pienui, padeda suvaldyti „žydruosius bliuzus“ („žydrieji bliuzai“ – nuotaikų kaitos pirmomis paromis po gimdymo – aut. past.). Šiandien ją naudoja kosmetikai, o kūrybingi amerikiečiai netgi džiovina ir daro meniškus rėmelius. Dar galima daryti placentos piešinius, tačiau mūsuose labiausiai paplitęs laidojimo ir medžio sodinimo, kiek rečiau – deginimo paprotys. „Na ką, laikas bėga, metas į vandenį“ nuskambėjus šiems žodžiams, jau po 10 minučių daugelis mūsų lepinosi šiltu baseino vandeniu.

Vanduo – nepaprasta stichija. „Tai kaip tūkstantis masažisto pirštų“. Stebėdamos ir jausdamos, ką mums sukelia vanduo, bandėme įsivazduoti ir/ar prisiminti, kaip jautėmės vandenyje besilaukdamos, o kai kurios ir gimdydamos. Ką jaučia ir kaip jaučia vaikelis? Praktikų metu išbandėme porose ir trijulėse ne tik tai, bet ir pabandėme įsivaizduoti, kaip veikia garsas mažylį. Ir, nepatikėsite, daugelio mūsų mintys sutapo.

Kai panirau ir išgirdau balsą, prisiminiau tą įsčių laikotarpį, kai mama šnekasi su manimi, kai pažįstamas ir širdies plakimas ir žarnų gurguliavimas ir visi garsai liejasi per vandenį. Vienas kitas šiurkštesnis prisilietimas vandenyje ir įkritau į tylą, tylą kuri man susiliejo su sąrėmiais, kai, rodos, mamos nebegirdžiu, tačiau jaučiu keistą spaudimą, nepatogumą. Bekeliaujant tuo keistu taku, pamatau menkai praviras sunkias šventyklos duris, pro kurias matosi jauki žvakių šviesa. Smilkalų kvapas ir daug tibetiečių vienuolių sėdinčių prie vartų ir smilkaluose giedančių mantras. Mantras, kurios kviečia mane, tą mažą būtybėlę. O iš tiesų tai mamos balsas, žemas, laukinis, menkai tepažįstamas, bet primenantis tuos vienuolius šventyklose. Tai stangos. Aš iriuosi į čia, į šį pasaulį ir tas balsas stiprėja, sveikina mane.

Per šią praktiką supratau, kam reikalingas balsas gimdymo metu ir kodėl negalima moters tildyti…

„Upė yra tekanti, tekanti ir auganti.

Upė yra tekanti atgal į jūrą nešanti.

Motina Žeme, neški mane,

Tavo vaiku būsiu aš visada.

Motina Žeme neški mane,

Atgalios į jūrą paleiski mane.“

Ir taip indėnų folkloro daina palaiminusios vandenį palikome jį iki kitų kartų…

Po vandeningo šeštadienio sekmadienį pas mus atkeliavo Banga. Gydytoja, kurios nereikia pristatinėti, nes savo gyvenimu,  pavyzdžiu  ir darbais ji kalba pati už save. Rytą pradėjusios meditacija apie šventąjį Tomą, vėliau prisilietėme prie gimdymo, apie kurį, rodos, jau nėra ką, tačiau vis dar norisi ir norisi šnėkėtis. Konkrečios temos neturėjome, šįsyk Banga atsakė į klausimus, kuriuos uždavėme jai anksčiau ar pokalbio eigoje. Kaip atverti kaklelį be rankų? Garsu. Mintimis. Ir mantra „verkis, kakleli, verkis, ateik, vaikeli, ateik“ ir taip iki pat stangų J. „Geriausia rodyti savo pavyzdžiu“, ir tai tinka ne tik kai kalbama apie Evangelijas ar Jėzaus mokymą, tačiau tai tinka ir kvėpavimui gimdymo metu. Gimdymas yra vaikelio kūrybos proceso užbaigimas ir svarbu nepamiršti, jog gimdyme yra seksualumo, ir nemažai. Nepasakysiu, katra – Jurga ar Banga – apie tai užsiminė pirmoji, tačiau šį teiginį girdėjau per savaitgalį iš abiejų moterų. Kaip jį išlaisvinti? Kiekviena šeima turi savo raktą, tą mums kartojo ir lektorės. Klausimams krypstant apie techininius dalykus, bandėme nuspėti, kiek realu pagimdyti vandenyje stacionare ar kaip atpažinti stringančius petukus, ką daryti tuomet ir koks optimalus naujagimio buvimo po vandeniu laikas tik jam gimus. Bečiauškėdamos per pertraukėles, kaip jau tapo įprasta, nepastebėjome, kaip prabėgo dar vienas pusdienis. Ir išleidusios Bangą po pietų susėdome diskusijai.

Kaip užaugome, ką davė mokymai, kur ir kokie liko akcentai kiekvienai iš mūsų ir ar pavyko šis – pirmasis – dulų  blynas, šnekėjome iki vakaro. Kokios būsime rytoj, ar jau matome pirmuosius vaisius, ar juos ragaujame? Kaip keičiasi mūsų norai ir vizijos? Uždavėme ir atsakinėjome viena kitai į klausimus, o diskusiją moderavo Vitalija. Sukūrėme mintimis stovyklas, nušokome į pievas birželį ir liepą, išsiuntėme šokoladinių linkėjimų ligoninėms mintyse.

Ir aš ten buvau, arbatas, kavas gėriau, skaniukus ir pietus valgiau, senamiesčiu vaikščiojau, baseine pliuškenaus, per barzdą viskas varvėjo, o į galvą nieko neatėjo.

Antrasis modulis baigėsi. Alyvos pradėjo krauti žiedžiukus. O kas žydės gegužę? Aš norėčiau, kad tai būtų…

Raminta Kabelkaitė