Mano gimdymo patirtis
Nors viskas buvo laukta ir planuota, pats pokyčio faktas varė iš proto, išgyvenau sunkų pirmąjį (fiziškai ir emociškai) trimestrą ir nusiraminus pradėjau ruoštis. Ruošiausi kiek galėjau daugiau esamuoju metu, tai nežinomybei 4tąjam trimestrui. Padariau viską ką galėjau geriausiai. Įtraukiau vyrą, susiradau palaikymo komandą – dulą. Jaučiausi pažeidžiama ir labiausiai bijojau akušerinio smurto bei netinkamo elgesio su manimi… Padariau visus namų darbus – išsirinkau gimdymo namus, susidėliojau planą ko norėčiau, kaip komunikuočiau.
O, bet tačiau, nebuvo viskas kaip planuota. Gimdymo metu išbandžiau viską ką tik galima gimdykloje, kad pavyktų viską padaryti kuo natūraliau, tačiau viskas baigėsi extra CPO.
Gimdymas truko daugiau nei parą ir nebuvo pats lengviausias, tai eiga progresuoja tai sustoja. Bet gimdymo namuose jaučiausi labai gerai. Personalas atliepė mano poreikius, neskubino, įsiklausė, informavo apie galimas intervencijas ir planą A ir B, paaiškino kas po ko seka ir panašiai Paprašius prileido ir vonią, tačiau jos taip ir nepanaudojome.
Buvo išbandyti visi įmanomi natūralūs gimdymo eigos skatinimo būdai, kol teko pereiti prie intervencijų. Be jų jaučiausi palyginus daug geriau. Bet kitų pasirinkimų nelabai buvo likę, o mano jėgos taip pat seko. Jaučiau pagarbų bendravimą iš medikų pusės, nebuvo jokių netinkamų replikų ir pašiepimo.
Priežiūra po gimdymo ir dėmesys vaikui, bei man buvo gerą patirtį paliekantis patyrimas.
Po CPO jaučiausi nekaip tiek fiziškai tiek emociškai. Nebuvau pasiruošusi tokiai baigčiai, jaučiau tarsi gimdžiau, bet nepagimdžiau, kad ne pati. Labai save kaltinau ir liūdėjau, vienintelis jausmas, kad medikai darė ir leido ir siūlė viską ką patys galėjo šiek tiek mažino kaltės jausmą ir nepilnavertiškumą, kad gi padariau ką galėjome, bendromis jėgomis. O kas būtų jei būtų – nežinome.
Džiaugiuosi, kad šalia buvo ne tik vyras, bet ir dula. Ji labiau atliepė ir suprato kaip kas, ramino ir nešališkai palaikė.
Mama Andželika
Mamos istoriją skaito dula Lina Gabrijolavičienė, kuri dalinasi ir savo refleksijomis apie perskaitytą istoriją.
Motinystės istorijų skaitymas – projekto „Socialinę atskirtį patiriančių šeimų įgalinimas, stigmatizacijos mažinimas bei motinystės/tėvystės patirties svarbos aktualizavimas visuomenei“ įgyvendinimo dalis.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.