Nuo pat vaikystės svajojau būti mama.
Svajojau, kad būsiu gydytoja, vaikščiosiu baltais aukštakulniais ir baltu chalatu po ligoninę ir padėsiu žmonėms. O aplink mane nuolatos suksis bent 5 vaikai. Mano laimei, kai buvau gerokai jau po pilnametystės, susituokusi, įsikūrę namus, turintys darbus – sulaukėme gyvenimo dovanos – dukros.
Nors nėštumas buvo labai sudėtingas, bet tai buvo pats tyriausias, gražiausias jausmas, kokį galėjau jausti. Neapsakomai jautru ir stipru yra būti moterimi nėštumo metu, nes jauti ne tik judesius po savo širdimi, bet ir supranti, kad tavo širdis plaka dėl kitos širdelės. Nėštumo metu tik 3 savaites praleidau namuose. Visas laikas buvo – ligoninėje. Pirmiausia – gausus vėmimas, kurio metu per 3 dienas nukrito 14 kg kūno svorio. Tada inkstų uždegimas. Vėliau – priešlaikinis gimdymas 27 nėštumo savaitę (ačiū Dievui ir medicinai, kad pavyko sustabdyti laiku).
Vėliau sekė labai sunkus periodas dėl mano pačios sveikatos būklės. Ir nuolat buvau toje įtampoje, kad kažką darau blogai arba kažko nežinau, nesuprantu. Nors pati esu medikė. Visgi, mūsų kruopelytė nusprendė pasirodyti kiek anksčiau laiko, todėl gimė 36 nėštumo savaitę.
Pirmą kartą per visą nėštumo laikotarpį pasijutau labai blogai, nepilnavertiškai, menkai…. Nes vos tik gimė dukra, mano pirmoji mintis buvo „pagaliau”. Pagaliau baigėsi nėštumo komplikacijos, baigėsi nuolatinis vėmimas, išsekimas, baigėsi galbūt bemiegės naktys. Ir nepajutau to knygose aprašomo motinystės jausmo. Jaučiausi neverta būti mama, nes nepajutau motinystės jausmo iškart gimus dukrai. Ir apsiverkiau. Ne dėl to, kad gimė dukra, o dėl to, kad nejaučiau laimės jai gimus. Ir apie šį jausmą kalbėti man nuolat buvo labai gėdinga. Visgi, kai į gimdymo palatą sugrįžo vyras ir pamatė dukrą, jis pradėjo verkti, tik tuomet man atėjo jausmas, kad čia yra mano dukra ir kad ją myliu besąlygiškai. Bet bevertiškumo jausmas tęsėsi dar ilgai. Pradingo tik tuomet, kai su draugėmis po 6 mėnesių pasidalinome viena su kita savo patirtimi
Mama Alina
Mamos Alinos istoriją skaito dula Evelina Antanaitienė, kuri dalinasi ir savo refleksijomis apie perskaitytą istoriją.
Motinystės istorijų skaitymas – projekto „Socialinę atskirtį patiriančių šeimų įgalinimas, stigmatizacijos mažinimas bei motinystės/tėvystės patirties svarbos aktualizavimas visuomenei“ įgyvendinimo dalis.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.