Kai sužinojome, kad žmona laukiasi, buvau sutrikęs. Žinojau, kad gyvenimas pasikeis, bet neįsivaizdavau, kaip stipriai. Nėštumo metu jaučiausi labiau stebėtojas – mano vaidmuo buvo atvežti į vizitus, padėti buityje, išklausyti. Kartais atrodė, kad visa patirtis vyksta žmonai, o aš stoviu šone.
Gimdymo diena buvo įtempta. Nors bandžiau atrodyti ramus, viduje jaudinausi. Kai galiausiai gimė mūsų vaikas, supratau – dabar prasideda naujas etapas.
Pirmosiomis savaitėmis namuose buvo sunku. Žmona pavargusi, sūnus verkia naktimis, o aš – nemoku nieko padaryti „teisingai“. Bandžiau migdyti, bet jis nurimdavo tik pas ją. Jaučiausi nereikalingas, nors ir labai stengiausi. Kartais pagalvodavau, ar aš išvis reikalingas šiame naujame jų pasaulyje.
Vieną naktį, kai ji jau miegojo, pasiėmiau mūsų vaiką ant rankų. Pamažu jis nurimo ir užmigo. Tai buvo momentas, kai pirmą kartą pajutau, kad galiu jį nuraminti ir aš, ir kad mano vaidmuo yra svarbus.
Tėvystė – tai procesas. Kiekvieną dieną reikia bandyti, prisitaikyti, ieškoti savo būdų. Kartais sekasi geriau, kartais blogiau, bet pamažu atsiranda pasitikėjimas. Supratau, kad nors mano patirtis skiriasi nuo žmonos, abu esame svarbūs savo vaikui.