Ne tobula, o tik pakankamai gera mama?
Kai kolegė Evelina su Dulų asociacija rengė projektą ir klausė, kokia tema norėčiau skaityti paskaitas nėštukių ir mamų auditorijai, temą suformulavau taip: „Kokios mamos reikia sveikam ir laimingam vaikui? Psichoterapinės įžvalgos.“ Esu ir dula, ir kūno psichoterapijos praktikė, todėl man labai įdomu tyrinėti moters, vaiko ir jų santykių pasaulį. Kai pradėjau ruoštis, supratau, kad į šitą klausimą peršasi labai banalus atsakymas, nuo kurio visas mamas gali supykinti: mamos reikia sveikos ir laimingos.
Puikiai žinau, kad į šitas perfekcionizmo pinkles įkliūna beveik kiekviena, ypač pirmakartė mama. Ir save jose atsimenu. Visgi, žvelgiant giliau aiškėja, kad mūsų kūnas ir psichika nepažįsta jokio „tobulo“ režimo. Kilti ir leistis būsenų laiptais nuo gerumo ir atvirumo link susierzinimo ir netgi bejėgystės akimirkų yra žmogiška.
Štai jau XX a. viduryje D. Winnicot, vienas iš vaikų raidos psichologijos pradininkų, įvedė terminą „pakankamai gera mama“ (angl. good enough mother). Anot jo, vaikui nereikia tobulumo, jam reikia tikrumo. – Mamos, kuri stengiasi, kuri klysta, bet sugeba grįžti, kuri yra emociškai pasiekiama, net jei pavargusi. Tobulumas vaiką gąsdina ir sukuria netikro pasaulio iliuziją. O švelnus žmogiškumas – gydo.
Kitas svarbus riboženklis mamos ir vaiko santykių tyrinėjime yra mokslininko Edward Tronic nuo 1975 m. atlikinėti Sustingusio veido eksperimentai (Still face experiment). Youtube įdomu pasižiūrėti šitų eksperimentų vaizdo įrašų. Mokslininkas nustatė, kad saugiam prieraišumui kurti užtenka apie 30 procentų idealaus ryšio su vaiku laiko. Kai į paskaitas susirinkusioms mamoms pakartoju šitą tyrėjų išvadą, jos su palengvėjimu atvirauja, kad ši žinia atpalaiduoja jas nuo kaltės, kai nepavyksta tobulai atliepti vaiko jausmų ir poreikių.
Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje išpopuliarėjo daugialypio nervo klajoklio (angl. Polyvagal) teorija, sukurta neuromokslininko S. Porges. Ši teorija ypač svarbi kalbant apie mamos ir kūdikio santykį, nes ji pagrindžia, kad žmogaus gebėjimas būti ryšyje, nusiraminti, priimti kontaktą ar atsitraukti – tai visų pirma ne sąmoningi sprendimai, o fiziologinės, automatinės nervų sistemos reakcijos.
Kūdikio nervų sistema, ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, dar nėra pajėgi pati reguliuotis – todėl mama tampa tarsi „išorine nervų sistema“. Kai mama yra rami, švelni, kvėpuoja lėtai, kūdikio organizmas natūraliai sinchronizuojasi – širdies ritmas lėtėja, kvėpavimas stabilizuojasi, jis jaučiasi saugus. Šį reiškinį vadiname koreguliacija. – Tik patirdamas saugų ryšį kūdikis mokosi reguliuoti savo emocijas, vystosi jo smegenų struktūros, atsakingos už pasitikėjimą, empatiją ir savikontrolę. Bet tam, kad mamai užtektų meilės, kantrybės ir jėgų diena iš dienos dovanoti ramybę ir saugumą savo vaikui, ji pati turi gebėti reguliuoti savo emocinę būseną (tai vadiname savireguliacija). Kartais užtenka kelis kartus giliau įkvėpti, susivokti, kad kūdikio verksmas nėra nukreiptas prieš ją, arba leisti sau trumpam atsitraukti – ir grįžti. Tai ne silpnumas – tai emocinės brandos išraiška.
Keletas konkrečių patarimų, kaip naviguoti tokioje pripildančioje, bet kartu ir varginančioje kasdienybėje su kūdikiu.
-
Kurkite kūnišką ryšį:
- Laikykite kūdikį ant rankų kuo dažniau – fizinis artumas ramina nervų sistemą.
- Švelniai kalbėkite, net jei kūdikis nesupranta žodžių – jūsų tonas ir ritmas formuoja saugumo jausmą.
- Užmegzkite akių kontaktą – žvilgsnis padeda kūdikiui susireguliuoti.
- Glostykite, lieskite, būkite su juo fiziškai – tai stimuliuoja smegenų augimą.
-
Padėkite kūdikiui nusiraminti per koreguliaciją:
- Jei kūdikis verkia, kvėpuokite ramiai ir giliai – jūsų kvėpavimas paveiks ir kūdikio kvėpavimą.
- Supkite, ramiai siūbuokite, kalbėkite švelniu balsu – tai padeda pereiti iš įtampos į saugumą. Nieko tokio, jei nepavyksta nuraminti greitai, – svarbiau kantriai būti šalia.
-
Nepergyvenkite dėl klaidų – svarbiausia grįžti į ryšį:
- Vaikui svarbiau – jautri, grįžtanti į kontaktą mama, o ne visada tik linksma ar rami. Jei supykote ar pavargote, vėliau atsiprašykite kūdikio ramiu balsu. Net jei jis dar nesupranta, tai moko jį, kad ryšys gali būti atkurtas.
- Pasakykite „aš čia“, prisiglauskite – prisilietimo kokybė ir balso tonas yra svarbiau nei paaiškinimai.
-
Rūpinkitės savimi, kad galėtumėte būti šalia kūdikio:
- Jei jaučiatės įsitempusi – sulėtėkite, giliau pakvėpuokite, stenkitės mažinti triukšmą, lieskite širdies sritį, jei įmanoma, 1–2 minutėms atsitraukite.
- Jei jaučiatės atitolusi, be jėgų – galbūt pakvieskite save pajudėti, įsijunkite šviesą, apsigaubkite šiltai, dėmesingai gurkšnokite arbatą, kam nors paskambinkite.
- Priminkite sau: „Kūdikis nėra nusiteikęs prieš mane – jis su manimi.“
- Kai per sunku, ieškokite paramos – kalbėkitės su artimaisiais ar specialistu.
Taigi, peršasi išvada, kad mamos turi pasirūpinti savimi, kad galėtų labiau džiaugtis motinyste. Vienas iš būdų sau padėti – individuali terapija. Aš dirbu intergatyviai, įtraukdama ir kūną, o tai dažnai paveikiau nei vien kalbėjimo terapija. Kartu ieškome resursų, kaip išeiti iš chroniško nuovargio, pykčio protrūkių ir sustiprinti savo vidinę ašį.
Papildoma informacija minėtomis temomis
Daugialypio nervo klajoklio teorija ir jos taikymas gyvenime: https://www.rhythmofregulation.com/polyvagal-theory
Sustingusio veido eksperimentai:
https://www.youtube.com/watch?v=s_BThtNuGtA&t=1746s
https://www.youtube.com/watch?v=vmE3NfB_HhE
D.Winnicot „pakankamai geros mamos“ koncepcija:
https://www.youtube.com/watch?v=ZaZkvvB367I