Grįžus namo iš gimdymo namų, mane užliejo netikėtas liūdesys. Atrodė, kad viskas slysta iš rankų – buvau pavargusi, vieniša ir kupina abejonių. Buvo daug ašarų. Nesupratau kas su manimi darosi. Pasikalbėjau su drauge, nes jaučiau, kad vyras manęs nesupranta, nors tikrai bandė. Po pasidalinimo apie tai, kaip jaučiuosi, supratau, kad mano jausmai yra svarbūs, ir kreipiausi pagalbos. Palaikymo ratas – šeima, draugai, o vėliau ir dula – padėjo man atrasti save naujoje rolėje. Mažiau pradėjau save spausti – „būti tobula mama”. Tai juk neegzistuoja, bent jau aš taip manau.
Dabar galiu drąsiai sakyti: mano patirtis mane užaugino. Ji išmokė, kaip svarbu rūpintis savimi ir prašyti pagalbos. Esu stipresnė, labiau pasitikinti savimi ir dėkinga už šią kelionę, kuri dar tik prasidėjo. Ne visada tai atrodo paprasta, bet žinau, kad ryt ateis kita diena, bus nauja pradžia, o mano dukra – mano didžioji mokytoja. Jei ir tu jautiesi pasimetusi, žinok – niekada nesi viena. Kiekviena mama nusipelno paramos, palaikymo.