Rašau ir drėksta akys.
Tik dabar, po dešimties metų nuo pirmojo gimdymo, suprantu – tuomet išgyvenau pogimdyminę depresiją. Tada to nežinojau. Iš pradžių viskas atrodė kaip pasaka: pasaulis nušvito kitomis spalvomis, kūdikio kvapas, pieno upeliai, artumas… Viskas pasikeitė.
Iki tol dirbau daug. Labai daug. Intensyviai, neskaičiuodama darbo valandų iki pat gimdymo. O tada – visiškas lūžis. Praėjus keturiems mėnesiams po gimdymo, pradėjau beprotiškai ilgėtis savo ankstesnio gyvenimo. Savo kūno. Savo laiko. Atrodė, kad niekas man daugiau nepriklauso.
Dažniausiai vienintelis kelias pabūti su savimi – pabėgti į automobilį. Ten išsirėkdavau. Užsirūkydavau. Ir verkdavau. Jaučiausi įkalinta. Bet išlipdavau iš automobilio, grįždavau pas savo kūdikį – ir vėl jį įsimylėdavau. Kaip įmanoma vienu metu taip stipriai norėti būti su juo… ir kartu nebūti? Tie jausmai draskė iš vidaus.
Laikui bėgant, pripratau. Gal tiksliau – išgedėjau savo buvusį gyvenimą.
Vaikas augo. Gimė antras. Ir, laimei, šįkart tai nepasikartojo. Buvo lengvumo pilnas etapas. Bet iki šiol jaučiu kaltę prieš savo pirmagimį. Tarsi jis būtų buvęs ta kaina, kurią sumokėjau už motinystės pradžią.
Aš be proto myliu savo vaikus. Tikrai nebuvo ir nėra lengva. Bet visi tie jų grįžtantys apkabinimai, žodžiai:
„Myliu“,
„Mama, tu pati gražiausia ir geriausia“,
„Kaip man pasisekė tave turėti“ –
rodo, kad vis tik kažką padariau gerai.
Miela mama, jei tau dabar sunku – nelik viena. Žinok, esi pati geriausia savo vaikams. Net tada, kai pati tuo netiki.