Apie nėštumą sužinojau visiškai netikėtai. Testas – teigiamas. Tą akimirką man sustojo kvėpavimas. Apie vaikus dar tikrai neplanavome, neturėjome aiškaus finansinio pagrindo, o santykiai su partneriu tuo metu svyravo – lyg ir kartu, bet lyg ir nesame užtikrinti dėl ateities.
Pirmoji mintis buvo baimė. Kaip mes susitvarkysime? Ar jis liks šalia? Ar aš pati sugebėsiu būti mama? Naktimis pabusdavau nuo nerimo – atrodė, kad visas pasaulis slysta iš po kojų, griūna visi ateities planai. Bandžiau slėpti savo emocijas, bet kūnas jau kalbėjo pats – pykinimai, nuovargis, jautrumas.
Kai pasakiau savo partneriui, jis iš pradžių sumišo. Jo akyse pamačiau ir išgąstį, ir nerimą. Išgirdau: „aš neesu tikras ar mes tam pasiruošę.“ Tai buvo labai skaudu. Norėjau, kad mane apkabintų, kad pasakytų: „Mes susitvarkysim.“ Vietoj to – tyla. Kiekviena diena, praleista kartu, buvo kupina įtampos – lyg tarp mūsų stovėtų nematoma siena.
Praėjus kelioms savaitėms, jis ėmė kalbėti daugiau. Kartais klausė, kaip jaučiuosi, bet mūsų pokalbiai dažniau virsdavo ginčais apie pinigus, ateitį, apie tai, ko mes neturim. Atrodė, kad mūsų santykiai neatlaikys.
Ir visgi kažkas manyje augo. Kiekviena savaitė, kiekvienas vizitas pas gydytoją primindavo: aš jau esu mama, net jei pati dar bijau tuo patikėti. Kartą echoskopo ekrane pamačiau mažą širdelę, plakusią visai greitai. Tą akimirką supratau – nesvarbu, kaip bus, šitas vaikas jau mano.
Vieną vakarą jis pasakė: „Aš nežinau, kaip būti tėvu, bet noriu pabandyti.“ Tie žodžiai neatnešė stebuklingos ramybės, bet buvo mažas žingsnis link mūsų bendros kelionės. Supratau, kad netikėtas nėštumas yra išbandymas ne tik man, bet ir mums kaip porai.
Dabar laukiuosi jau aštuntą mėnesį. Baimės dar neišnyko – dėl ateities, dėl santykių, dėl to, ar užteks jėgų. Mes vis dar ginčijamės, kartais nutylime…. Kiekvienas kūdikio judesys primena, kad gyvenimas ne visada eina pagal planą. Ir nors nežinau, kur tai mus nuves, jau suprantu viena – ši kelionė pakeis mus abu. Jau keičia.