„Baby girl“, – pasakė daktarai. Paprašiau pakartoti. Nejaugi? Taip ilgai svajota mergaitė — mano dukra? Atrodė net neįtikėtina.
Artėjo kovo 13-oji. Vis labiau ėmiau jaudintis. Visi guodė: „Juk tai ne pirmas vaikas, viskas bus gerai.“ Bet tarp jų — net 11 metų skirtumas. Baimė vis tiek buvo šalia. Labiausiai bijojau sąrėmių, skausmo, kurio neįmanoma pamiršti, ir nuolat artėjantis gimdymas vis primindavo apie tai.
Ruošiausi, kiek galėjau: lankiau jogos pamokas, klausiau sesers dulos patarimų, žiūrėjau YouTube filmukus. Bet mano mažylė vis delsė. Nors planavau gimdyti vandenyje, visada žinojau — planuoti neverta, nes vaikas ateina tada, kai jam laikas.
Dukrytė pasaulį išvydo savaitę po nustatytos datos — skubi cezario operacija, penkios ilgos dienos ligoninėje. 9:59 — ji gimė. Dieve, kokia ji graži.
Pirmos dienos buvo kupinos išbandymų. Antibiotikų kursai, skausmas, silpnumas… Nebegalėjau net atsistoti — su ašaromis akyse ir vos šypsena prašydavau sesučių atnešti man dukrytę, kad galėčiau ją pamaitinti. Bandydama keltis jaučiau, kaip kraujas bėga per kojas, o vis tiek sulaukiau priekaištų, kad neteisingai įsidėjau ‘maternity pad’.
Vos kelios valandos po gimdymo — klausimas: „Kiek mililitrų suvalgė?“ Sakau — nežinau, maitinu krūtimi. „Reikia primaitinti“, — pasakė sesutė ir atbėgo su mišinuku. Jaučiausi visiškai bejėgė, nesupratau, kas vyksta, nebeturėjau jėgų ginčytis.
O tada — dar vienas smūgis: „Tiriame dėl sepsio.“ Ką? Sepsis? Dieve, galvojau — kodėl? Kodėl mums? Vienintelė mintis — noriu namo.
Po penkių ilgiausių dienų mums pranešė, kad viskas gerai ir galime vykti namo. Verkiau iš džiaugsmo ir nerimo tuo pačiu. Rankos drebėjo kraunant daiktus, o akyse vis kaupėsi ašaros vos ištarus žodį: „Namo.“ Sesutės atėjo su išrašu ir maišu vaistų — skausmą malšinantys, antibiotikai, švirkštai leidimui į pilvą.
Grįžus namo atėjo nauji iššūkiai. Nenorėjau eiti į lauką, bijojau žmonių, galvojau: kaip maitinsiu, ką darysiu, jei pradės verkti? Daug klausimų sukosi galvoje.
Atrodė, kad nenorėjau nieko matyti. Pravirkdavau bet kada. Net „Google“ vedžiau klausimą: kada pradės darytis lengviau?
Nemokėjau džiaugtis akimirka — viskas atrodė liūdna. Vaiko nuolatinis verkimas vedė iš proto. Ką aš darau ne taip? Skauda? Valgyti nori? Kodėl verkia?
Atsimenu, kai pirmą kartą viena išėjau į Lidl — vos minutė kelio nuo namų. Ar aš pasakiau išėjau? Aš bėgau. Bėgau, kad kuo greičiau grįžčiau atgal.
Tačiau dienos po truputį bėgo. Šiandien jai — jau trys mėnesiai. Ji šypsosi. Sėkmingai maitinu krūtimi. Kartais ji paleidžia krūtinę, pasižiūri į mane tomis skaidriomis akimis ir nusišypso. Tuo metu visa širdimi jaučiu — dukra mano, mano stebuklas.
Dabar žinau — jau darosi lengviau. Jos šypsena atperka viską. Ir dar kartą suprantu, kokios mamos yra ypatingos. Žinau, kad kai sunku būna naktį, kažkur kita mama taip pat laiko kūdikį ant rankų ir meldžia lengvesnių dienų.
Apkabinu visas mamas.
Mama Brigita
Mamos Brigitos istoriją skaito dula Aistė Dacė, kuri dalinasi ir savo refleksijomis apie perskaitytą istoriją.
Motinystės istorijų skaitymas – projekto „Socialinę atskirtį patiriančių šeimų įgalinimas, stigmatizacijos mažinimas bei motinystės/tėvystės patirties svarbos aktualizavimas visuomenei“ įgyvendinimo dalis.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.