Mano kelias į motinystę
Prieš nėštumą mano santykiai su partneriu byrėjo. Dažni nesutarimai, nuolatinė įtampa, skaudūs žodžiai – mes ėjome link skyrybų. Ir tada, visai netikėtai, pasijutau kitaip. Silpna, skaudėjo pilvą, kažkas buvo ne taip. Padariau testą. Vieną, kitą. Teigiami.
Verkiau. Ne iš džiaugsmo, kaip daug kas įsivaizduoja. Verkiau, nes atrodė, kad pasaulis griūva. Nebuvau pasiruošusi, nežinojau, kas manęs laukia, kaip reikės gyventi toliau.
Kai pasakiau partneriui, jis reagavo šaltai. Atrodė, kad jam tas vaikas – nepageidaujamas. Bet vis tiek likome kartu. Santykiai toliau buvo sunkūs – dažni barniai, skaudūs žodžiai, kartais net fizinis skausmas. Jaučiausi nereikšminga, menkavertė, lyg nieko verta moteris. Ir, tikėtina, visa ta įtampa bei stresas turėjo savo pasekmių – 30-tą savaitę pradėjo tekėti vaisiaus vandenys. Atsidūriau ligoninėje.
Tada vyliausi, kad būsiu svarbi, kad pagaliau pajusiu šilumą. Bet ir ten buvo trūkumas – rūpesčio buvo, bet artumo, švelnumo, emocinio palaikymo – ne.
31-ą savaitę pasaulį išvydo mano mažytė mergaitė – vos 1280 gramų, 41 centimetro, traputė. Gimdymo metu jis buvo šalia, laikė už rankos, nubraukė ašarą. Viskas atrodė tarsi tvarkoje. Bet viduje jaučiausi siaubingai. Kaltinau save. Man skaudėjo, kad dukrytė ne su manimi. Iš pradžių ji buvo inkubatoriuje, o aš viena – tarp keturių sienų, be jos, be šalia. Tai buvo vienos sunkiausių dienų mano gyvenime. Jos mažos kojytės, ilgi, ploni pirštukai – buvo patys brangiausi dalykai, kokius kada nors buvau laikusi rankose. Po pusantros savaitės mes jau buvome kartu.
Ir po penkių savaičių – grįžome namo. Tačiau grįžimas nebuvo lengvas. Visa atsakomybė už kūdikį krito ant manęs. Jis lyg ir bijojo – sakė, kad ji maža, gležna, kad nežino, kaip elgtis. Aš buvau pervargusi, nemiegojusi, pasimetusi. Mintys darėsi vis tamsesnės. Buvo akimirkų, kai galvojau: gal pasaulis būtų geresnis be manęs. Bet tada pažvelgdavau į ją. Į tą mažą gyvybę. Ir suprasdavau – jai aš esu reikalinga. Neapsakomai.
Santykiai su partneriu vis šalo. Kol vieną dieną, visai netyčia, pamačiau jo telefone tai, kas sugriauna paskutinius pasitikėjimo trupinius – susirašinėjimai su moterimis, pažintys, susitikimai. Verkiau. Skaudėjo iki pat kaulų. O jis kartojo, kad tai – tik žinutės. Tik žaidimas. O man tai buvo išdavystė. Bet aš – tokia moteris, kuri duoda šansą. Nors kartais per daug atlaidi, bijanti išeiti iškomforto zonos, ne visada pasitikinti savimi. Naivi, bet labai mylinti. Tikiu žmonių gerumu. Ir labai norėčiau tikėti, kad gali būti kitaip.
Šiandien jis šiek tiek labiau įsitraukia į vaiko auginimą. Aš mažiau reaguoju į tai, ko negaliu pakeisti. Bet motinystė išlieka iššūkiu. Dukrytė – labai jautri, nerami, aktyvi, naktimis nemieganti. Aš – išsekusi. Laiko sau beveik nėra. Visko, ko norėčiau, atsisakau – nes atrodo, kad niekas kitas taip gerai nepasirūpins kaip aš. Ji – viskas man. Ir tuo pačiu – norėčiau išmokti būti viskas ir sau.
Meilė vaikui – neapsakoma. Ji man parodė, kiek daug gali moters širdis. Bet kartu ir kiek daug jėgų reikia kasdienai. Prisimenu etapą, kai net nežinodavau, ar naktį ji valgė, ar ne – tiesiog nueidavau į virtuvę ir pamatydavau neplautą buteliuką. Suprasdavau, kad ji pavalgė ir miega. O dabar, kai atrodo, kad turėtų būti lengviau – vis dar kankina bemiegės naktys. Verkia,pikta, nenori paleisti iš rankų. Aš – visiškai išsekusi. Jaučiuosi kaip zombis. Pikta, dirgli, nervinga. Kartais tiesiog nebeatlaikau – kai ji dieną verkia, išeinu į kitą kambarį ir pati verkiu. Palieku ją, nes suvokiu, kad tuo metu negaliu. Negaliu jai padėti, jei pati dūžtu. Išsiverkiu. Ir tada būna geriau. Tada galiu grįžti.
Po visko, ką patyriau, tyliai savyje priėmiau sprendimą – kada nors noriu padėti kitoms mamoms. Žmonėms, kurie išgyvena kažką panašaus. Noriu būti tas žmogus, kuris ištiesia ranką ir pasako: tu ne viena. Šiame pasaulyje labai trūksta švelnumo. Bet dar nesu pasiruošusi. Dar bijau. Dar mokausi mylėti save.
Bet aš jau žinau – kiek stiprybės yra manyje. Ir tikiu, kad kiekviena mama, kiekviena moteris, išgyvenanti naktis su ašaromis akyse, yra verta aukso medalio. Nes jų meilė – neįkainojama.
Mažųjų pėdučių mama