Pirmieji mėnesiai po gimdymo man buvo sunkesni, nei tikėjausi. Aš viską įsivaizdavau kitaip – kad būsiu laiminga, kad dienos su kūdikiu bus pilnos švelnumo, o aš pati švytėsiu. Vietoj to dažniau verkdavau, nei juokiausi. Kūdikio verkimas manyje sukeldavo paniką, o nuovargis – atrodė, kad niekada besibaigs. Kiekvieną vakarą jausdavausi lyg būčiau viena mažame burbule, kurio niekas kitas nesupranta.
Ir kaip visada netruko pamokymų, kurie visai nepadėjo: „visos mamos tai praeina“ ar „mūsų laikais buvo viskas daug sunkiau”. Bet man trūko tikro supratimo. Trūko vietos, kur galėčiau kalbėti be baimės, kad būsiu nesuprasta ar nuteista.
Vieną dieną internete pamačiau kvietimą į mamų ir tėčių susitikimą – palaikymo grupę. Iš pradžių labai dvejojau. Atrodė, kad tai ne man, kad tik „stiprios ir tvarkingos“ mamos eina į tokius susitikimus. Bet galiausiai užsirašiau – galbūt iš paskutinės vilties pabandyti kažką naujo.
Jau pirmame susitikime pajaučiau, kai aš laisvėju. Iš pradžių tyliai nubraukiau ašarą, bet kai pamačiau, kad šalia sėdinti mama taip pat braukia ašaras, supratau – aš čia ne viena. Mes turėjome savo istorijas: apie nemigą, apie konfliktus su partneriais, apie kaltės jausmą, apie tai, kad „nesijauti pakankamai gera mama“.
Po truputį ėmiau laukti tų susitikimų. Tai buvo vieta, kur galėjau pasidalyti, kur niekas nesmerkė, kur kitos mamos tik linktelėdavo ir sakydavo: „Taip, man irgi taip buvo.“ To užteko, kad pajusčiau palengvėjimą.
Vieną kartą grįždama po susitikimo pagalvojau – seniai jaučiausi tokia lengva. Mano problemos nedingo, bet atsirado žmonės, kurie suprato. Atsirado draugės, su kuriomis galėjau pasijuokti iš smulkmenų, pasidalinti patarimais, o kartais – tiesiog patylėti kartu.