Niekuo neypatinga motinystė
Kai gavau pasiūlymą pasidalinti savo gimdymo ir motinystės istorija iškart sau mintyse pagalvojau – kuo aš čia dalinsiuos?! Tegu dalinasi tos, kurios savo motinystėje yra sau ir savo vaikam tobulos arba bent jau siekia idealumo ir joms tai pavyksta. Man nepavyksta…
Kiekvieną dieną sau turiu priekaištų – ne taip padariau, ne tą pasakiau, o gal galėjau iš vis, tiesiog, patylėti … Ir iš vis! Kodėl pas tokią netobulą mamą gimė tokie ją mylintys vaikai. Ir kaupiasi ašaros… Ir imi suprasti, kaip tu stipriai myli savo vaikus ir atvirkščiai, kaip stipriai tave netobulą myli tavo vaikai.
Sėdžiu ir galvoju… Motinystė yra nenutrūkstantis, nedalomas ir niekada nesibaigiantis davimas. Davimas ir atsidavimas. Ir visko to iš tavęs vaikai tiek daug paiima, kad net išsunkia iš to nektarą. Atsidavimo nektaras – kaip paskaičiau vienoje protingoje knygoje. O kai nustoji laukti iš vaikų grąžos už tai, kad tiek daug kasdien įdedi savęs į juos… tada tampa daug lengviau.
Tada ir ta tragikomiška situacija, kuomet tavo antrokas vaikas 21h vakaro staiga prisiminęs atsitokėja, kad rytojaus pamokai reikia kažkokių mandalos spalvinimo lapų, ir tėtis strimgalviais lekia 10km atgal į darbovietę jų atspausdinti, nes namie neturim spausdintuvo – ne taip jau ir nervina. Prisipažinsiu atvirai – nervina stirpriai !!!! Bet kai pakartoji sau, kad būti tėvais – tai nuolatinė tarnystė iš kurios net ima lietis atsidavimo nektaras – nervai tave ima mažiau… o tu, vienišoje naktyje, važiuoji tuos 10km atgal namo su ant automobilio sėdynės atspausdintais tais prakeiktais mandalos lapais… Sėdi, vairuoji ir galvoji… Taip pasielgti gali tik mylinčios ir atsidavusios širdys. Kas, jeigu ne tėvai “išgelbės” savo vaiką. Ir akys vėl sudrėksta. …iš meilės, iš grožio, iš atsidavimo.
Keturių vaikų mama