Gimdymo istorija
Dulos pataria

Gimdymo istorija

Kodėl tai yra svarbu?

-Dula Lina Gabrijolavičienė-

Gimdymas yra transformuojanti patirtis – po jo nebebūsi tokia, kokia buvai iki jo. Galbūt jo nepatyrus tuo nėra lengva patikėti – o gal net norisi nepaleisti to, kas esi dabar. Jaunystė, kūnas, vertybės, finansai, kasdienė rutina, pasiekimai darbe, kūryba – tai, ką turi, ką esi pasiekusi, gali atrodyti labai vertinga. Arba saugu ir pažįstama. Kaip gali gimdymas visa tai pakeisti? Ir kodėl turėtų?

Smegenis tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad žmogaus gyvenime yra trys laikotarpiai, kai įsitvirtina nuostatos. Vaikystė – kaip ir žinoma, kad pirmieji treji gyvenimo metai yra išskirtiniai: kiek svarbus žmogus jaučiasi pasaulyje, kiek meilės rezervo sukaupia, kaip išmoksta jausti savo ribas. Paauglystė, kai formuojasi požiūris į savą ir kitą lytį, kuriamos svajonės ir reakcijos į jų dužimą. Ir dar vienas – vienintelis jau suaugus – nėštumas, gimdymas ir laikotarpis po jo. Čia patiriama, kiek gali pasitikėti savo kūnu, kaip tvarkaisi su nežinomybe, kiek pasitiki kitais, kai esi labai pažeidžiama. Šios nuostatos tampa navigacijos balsu ir veda per gyvenimą – į vietas, kuriomis norisi mėgautis arba ten, iš kur labai norisi ištrūkti.

 Atrodytų, kiek žmonių – tiek krypčių, tiek istorijų, tačiau jos visos susigrupuoja – ir, jei moki klausyti, su patirtimi gali pradėti girdėti, kad jos ne tik kartojasi, bet ir primena pasakas (ar animacinius filmus). Herojė pajunta, kad atėjo laikas pokyčiams (arba jie ją ištinka), patiria sunkumų, randa pagalbą ir būdų ją priimti, įveikia sunkumus ir ima gyventi kita kokybe. Pasaka telpa į keletą puslapių, ir, net jei dviem sesėms įveikti užduoties nepavyksta, jauniausioji vis tiek randa būdą. Gyvendama gali jaustis užstrigusi ir visai nematyti savo pasakos iš šalies, tik nuolat išgyventi tą pačią dalį, kur įkrenti į šulinį, o ten viskas visai ne taip, kaip įsivaizdavai. Gal norisi skųstis neteisybe, gal ieškoti kaltų, gal nusivilti savimi ir kitais, tačiau net ir sukūrus kokį scenarijų, jausmas, kad kažkas čia ne taip, kažko nesuprantu, nenoriu taip, o kaip kitaip – nežinau, vis tiek lieka.

Sunkioji dalis – rasti kelią į naują kokybę teks pačiai. Geroji – kad pasakodama savo patyrimą, savo galvoje besisukančias mintis, pasidalinusi ta juosta, kuri tarsi užstrigusi sukasi, kartais net miegoti trukdydama, su dėmesingu, girdėti gebančiu žmogumi, gali pamatyti ją iš šalies, atrasti kryptį judėjimui, gauti padrąsinimo žengti bauginantį, bet būtiną žingsnį. Tai bus baisu, tikrai – gali būti, net kūnas bandys saugoti. Ims skaudėti galvą, krėsti drebulys, sukti pilvą – gali būti, kad jausies kaip prieš egzaminą. O atsivėrus, susitikus su savo užstrigusia istorija akis į akį, skyrus jai kokybiško dėmesio… nežinau, kaip bus tau. Tos, kurių istorijų klausiau, sakė, kad net kvėpuoti tampa lengviau.