9-asis mokymų savaitgalis (2014 05.24-25)

Paskaita Santariškėse

Šis – devintasis savaitgalis atėjo tarsi besibaigiantis nėštumas. Nors negaliu sakyti, kad mokėmės devynis mėnesius, tačiau savaitgalių būta devynių. Kartais su didesnėmis, kartais su mažesnėmis pertraukomis. O šis ypatingas tuo, kad tai paskutinis mūsų susitikimas prieš didžiąją pertrauką – vasarą, kuri vienoms bus praktinis žinių patikrinimas, kitoms – gilinimosi į save laikas, dar kitoms – gryninimo ir ieškojimo, ar šis kelias iš tiesų yra savas. Pavasaris kartu su mokymais irgi po truputį atsisveikina: alyvų seniai nė kvapo, jas pakeitė tamsiai žali liepų lapai, išsprogę (pagaliau) ąžuolų lapeliai ir nokstantys bijūnų žiedai. Kiek atsipūtusi lengvu žingsniu su saule šeštadienio rytą atėjau į mūsų salę. Susirinkusių buvo nedaug – gal 12, gal 14. Saulė nuo pat aušros kaitino atsakingai, tad ir karštis vienas paskubino, kitas pavėlino.

Susirinkusios nepuolėme traukti užrašų, o tiesiog dalijomės drauge su kuo atėjome. Šįsyk atėjau su nuostaba, kad baigiasi didžioji mokymų dalis, kad jau vasara ant nosies, taip pat nuostabą kėlė ir vyriškis, užkalbinęs autobuse ir pradėjęs pasakoti apie dvasinius žmogaus kūnus, energetiką ir kitas ezoterines temas (pokalbis prasidėjo nuo to, kad jo dukra, kaip ir aš, keliauja su vaikais nešioklėje ir kuprine ant pečių po visą svietą). Taip besiklausydamos viena kitos pagaliau sugužėjome, ratas apsisuko ir, lektorės belaukdamos, pradėjome gvildenti kitus klausimus. Kas yra pribuvėja, kodėl ši sritis nustumta šešėlin, koks asociacijos vaidmuo ir pagrindiniu klaustuku tapęs – kuo po šių mėnesių mokymų labiau jaučiamės esą: dulos ar pribuvėjos? Daugeliui šie mokymai atvėrė duris pažinti gimtį ne per asmeninę, o per kitokią patirtį, per kitą plotmę ir kitu kampu. Daugelis mūsų dar tik ruošiasi ar pradeda žengti pirmuosius sąmoningus žingsnelius gimties seserystės – tarnystės kitai moteriai link. „Ar pamenate Jurgos pavyzdį: dula daugelyje piešinių buvo moteris UŽ gimdyvės, glostanti jai pečius, o pribuvėja – PRIEŠAIS gimdyvę, atsiklaupusi, gaudanti vaikelį ir dažniausiai žymiai už ją mažesnė . Tai kas jūs šiandien esate: moteris už gimdyvės ar prieš ją?“, – pasitelkdama vaizdinį priminimą tikslino klausimą Vitalija. „Pribuvėja. Dvasinė labiau, galiu vesti šeimą, būti su jais, palydėti, tačiau žinau, kad čia dar ne pabaiga“, – toks mano atsakymas. Ir tikrai taip, aš, besisemdama žinių dulų mokymuose, jau žiūriu į priekį, kad užaugčiau iki tos, kuri galės klūpėti prieš gimdyvę. Tai patys geriausi mokymai, arčiausiai to idealaus pameistrio ir meistro varianto. O ši diskusija kaip ta perkūnija, kuri po tvankios dienos ateina – ramiai, bet aiškiai ir gaivinančiai. Taip ir mūsų kiek išgasdintas galvas bei širdis atgaivino. Sulaukėme Eglės Markūnienės, kuri šįsyk šnekėjo apie naujagimį pirmosiomis valandomis po gimdymo. „Dedame jam išsyk pasiuką, kad nesumaišytų kaip tarybiniais laikais, jūs tai gal jau ne visos žinote tokių istorijų, bet pas mus buvo net ir XXI amžiuje sumaišę naujagimius“, – realia patirtimi dalijosi Eglė. Karštą popietę atgaivino ne tik lektorės sąmojis, o ir vegetarinės kišenės ir samosos (pyragėliai su daržovėmis ar obuoliais – aut. past). Nors patologiniai procesai prasideda nuo patologinių minčių, tačiau, kas ne taip būna su naujagimiais, žinoti verta, užrašuose pasirodo –itai, -agijos ir kitos ligų galūnės. Pašnekėjusios apie tyrimus, taikomus mažutėlėms būtybėms ir kaip būna „pas mus, klinikose“ Eglė paliko mus vakaroti, o kažkada per jos paskaitą apsilankiusi mūsų sesuo Laima su smalsiausiomis po šlamančiomis liepomis, tarp aukštų žolių, pasidalijo ir savo sūnaus kelionės prisiminimais. Kas pas sergančius vaikus, kas lėtai laisvu ritmu išsiskirstėme. Rytoj laukė sekmadienis…

„Pagaliau sekmadienį nereikia taip anksti keltis“ – džiaugiausi, kai mokymai sekmadienį prasidėjo Santariškėse. Su grupės Queen muzikiniu fonu po 5 minučių kelionės jau lipau iš mašinos ir traukiau kitų sesių link. Pasišnekučiavome ir keliavome klausytis paskaitos apie gimdymą po cezario pjūvio operacijos. Šią paskaitą skaitė gydytojas Romualdas Juršėnas. Pasveikinęs ir pasidžiaugęs mūsų mokymais, jis nupasakojo apie realią situaciją Lietuvoje, PSO (Pasaulio Sveikatos Organizacijos – aut. past.) rekomendacijas ir kokia tikimybė moteriai pagimdyti pačiai po cezario pjūvio operacijos, kai moteriai yra 20, 30, 40 metų, ir kai operacijų skaičius svyruoja nuo 1 iki 3. Gydytojas Juršėnas atskleidė ir tai, kad yra rastų sąsajų tarp vaisiaus lyties ir galimybės pagimdyti pačiai, tačiau tebūnie tai šiokia tokia paslaptis… Toliau medicininę – akademinę dalį tęsė gydytoja Jelena Volochovič, kuri papasakojo apie patį cezario pjūvį. Ir kai pavargome sėdėti ant minkštų kėdžių, nusprendėme apžiūrėti, kaip atrodo garsiosios naujosios Santariškių akušerijos ir ginekologijos klinikos. Pamatėme gimdyklas su nepaprastomis daugiafunkcėmis lovomis „tik, kad jos [gimdyvės] nelabai ir nori tų pozų, kaip čia ant durų pavaizduota išbandyti“, – dėstė realią situaciją gydytoja. Pamatėme ir gimdyklas su vonia – dvejoms gimdykloms skirta viena vonia. Gydytoja prasitarė, kad nuo klinikų atsidarymo vandenyje yra gimę du vaikučiai. Grįžusios iš pasivaikščiojimo po gimdyklas, toliau klausėmės paskaitos apie komplikuotą gimdymą. Nuo informacijos pertekliaus, vienos nebeprisiminė nieko, kitos pavargo, o kai kurioms paskaudo galvas. Tačiau vakaro pabaigtuvės buvo ta švieselė, nešusi mus tolyn. Besimėgaudamos karščiu alsuojančiu senamiesčiu grįžome į jo širdį – Domus Maria viešbutį. Ten susitikome su ne už ilgo vaikelį sūpuosiančia akušere Egle, kuri pasakojo apie mamą pirmosiomis valandomis po gimdymo. Neslėpsiu – nemaža dalis informacijos kartojosi, tad Eglės stengėmės išklausti, kaip Antakalnyje elgiamasi vos gimus vaikeliui, kur jis dedamas, kada duodamas mamai, ir panašiai.

Sekmadienio popietė su akušere Egle

Eglei baigus dalytis patirtimi, užgeso projektorius, visos pritilome ir su šypsenomis ruošėmės vakarui. Palubėje pakibo šiaudų sodelis, taku nusiklojo lino rankšluostis, ant jo išdygo rugiagėlės ir kviečių piestos, per vidurį stojo įsčias primenantis vanduo su žiedlapiais. Nurimome. Susikaupėme. Ir su pirmais Laimą sveikinančiais žodžiais iš Ingulos lūpų į sostais virtusias kėdes vedėme Eglę ir mūsų sesę Akvilę. Kas šukavo, kas dainavo, kas žiūrėjo, kas prausė. Visa apeiga tapo gyva ir organiška, o kiekviena turėjo galimybę pabūti ir prausiančia, ir dainuojančia, ir žiūrinčia. Lengvai besilaukiančiomis tapome ir pačios, juk paskutinis – devintasis – mokymų savaitgalis buvo tarsi tas devintasis mėnuo. Aprengusios marškiniais, padovanojusios lauknešėlius, išleidome jas į keliones ir užvėrėme duris iki rudens. O ruduo – derliaus metas, tad lauksime jo…

Raminta Kabelkaitė–Čepulienė