Šis interviu paskelbtas „Mamyčių klubo“ interneto svetainėje.

 

Šiandien apie save ir savo patirtį pasakoja besimokanti dula INDRĖ iš Zarasų rajono.

Savo sūnaus gimimą ir savo kaip motinos, moters gimimą prieš keliolika metų išgyvenau kaip didžiulę dovaną, atvėrusią vartus į gerokai šviesesnį ir gilesnį pasaulį. Mane į šį virsmą lydėjo mano sesuo. Nuo tada pajutau troškimą dalytis šia džiaugsminga patirtimi su kitomis moterimis, draugėmis, linkėti, kad kažką panašaus patirtų ir jos.

Dėkui Dievui, vis pasitaikydavo progų vėl prisiliesti prie gimties slėpinio – tai redaguojant ar verčiant knygas šia tema, tai padedant besilaukiančioms draugėms ieškoti atsakymų ar gimties palydovų. Pamenu, kažkokiame gražiame romane sutikau ir terminą doula – tarnaitė, padedanti gimdančiai moteriai. Tuomet Lietuvoje apie dulas dar niekas nekalbėjo… Tąsyk pagalvojau – kokia įstabi tarnystė!

Ir Dievas netrukus sudėliojo viską taip, kad pasižadėjusi tik palydėti draugę į ligoninę, sudalyvavau užgimstant jos dukrelei Paulinai. Galima sakyti, netyčiom buvau inicijuota į gimties seseris, dulas… Vėliau „laukėmės“ abi su kita bičiule, tokia pat vieniša mama kaip aš, įveikėme netrumpą skausmo kelią, sulaukėme Steponiuko.

Dar vėliau į savo gimtadienį mane pasikvietė šelmis berniokėlis Joris, sujaukęs visus savo šeimos planus ir įsivaizdavimus apie gimdymą. Viena už kitą gilesnės patirtys ir draugystės su šeimomis, su moterimis, ieškančiomis kelio į save, savo kūną, mėginančiomis pažinti ateinantį kūdikėlį.

Žinoma, visuomet jaučiau žinių troškulį – skaičiau, gilinausi, ieškojau – tiesiog labai rūpėjo viskas, kas susiję su gyvybės slėpiniu. Tad žinia apie gimties seserų – dulų – mokymus buvo tarsi dar viena dovana iš dangaus. Esu tvirtai įsitikinusi, kad tai, kaip į šį pasaulį ateina mažyliai, kokiomis rankomis ir mintimis juos pasitinkame, kaip juos auginame ir gerbiame, gali nulemti, kokiame ateities pasaulyje gyvensime.

Būčiau laiminga, jei galėčiau pasitarnauti tam, kad šviesos ir meilės čia būtų daugiau.