Pavasarišką balandžio penktosios  rytą, saulei labinant paukščius ir medžius tarsi į Meką susirinkome jau septintajam mokymų savaitgaliui. Tyliai mintimis paminėję „mediumą“ ir perkopę į antrąją mokymų pusę, tęsdamos anatomijos ir fiziologijos modulį, šįsyk pirmąją šeštadienio dienos dalį klausėmės gydytojos – rezidentės Ramintos Baušytės paskaitos apie tai, kas vyksta su gimdyve peržengus gimdymo namų slenkstį. Gydytoja dalijosi skirtingomis praktikomis iš Vilniaus gimdymo namų ir Santariškių klinikų, kur šiuo metu atlieka rezidentūrą. Taip pat supažindino su lotyniškais terminais. Dalykų, kuriuos dula turi žinoti, anot Ramintos, yra nemažai. Tai – ir partogramos (gimdymo istorijos) vertinimas, ir terminai, apibūdinantys gimdyvės ir vaisiaus būklę, ir įvairios procedūros, atliekamos gimdymo metu. Šiuos dalykus pirmąjį pusdienį ir bandėme išsiaiškinti. Paskaitai perėjus prie praktinių klausimų apie galimas intervencijas, gydytoja schematiškai parodė vaisiaus dangalų praplėšimo ir atidalijimo procedūrą, kas daugeliui mūsų buvo žinoma tik teoriškai. Uždavus klausimą, kiek gydytojai būtų geranoriški duloms, Raminta patikino, jog geranoriškų gydytojų yra visur. Paskaitą užbaigusi pamąstymais ir prisiminimais, kodėl nusprendė rinktis akušeriją ir ginekologiją, gydytoja paliko mus pietauti. O mums pietūs – tai tas nuostabusis metas, kai galime neskubėdamos čiauškėti viena su kita ir išeiti pasimėgauti geru oru po Vilniaus senamiestį.

Po pietų grįžome į jau namais tapusią viešbučio Domus Maria salę, kurioje mūsų laukė akušerė Ieva Girdvainienė. Ieva jau antrą sykį mums vedė mokymus, todėl visos ją pažinojome. Šįsyk ji mokė taisyklingų nėščiosios gaivinimo būdų ir pasakojo apie motinai palankaus gimdymo iniciatyvą. Kodėl nėščiųjų gaivinimas turėtų būti aktualus? Nes, pasak Ievos, gaivinti gali tekti ne tik savo kaip dulos nėštukę, tačiau ir eilinę besilaukiančią moterį gatvėje. Žinant nėščiosios gaivinimo ypatumus, galima išvengti žalos tiek moteriai, tiek vaikeliui. Kad geriau išmoktumėme, pasidalinome į grupeles ir kiekviena pabuvome ir nėščiosios, ir gaivintojos vaidmenyje. Kaip teisingai užčiuopti šonkaulius, patraukti įsivaizduojamą gimdą su vaikeliu joje, galėjome išbandyti ant skirtingo sudėjimo kolegių. Praktiką vainikavo Ievos pasakojimai apie tai, kas dažniausiai būna gaivinant sąmonės netekusį žmogų. Pasijuokėme, padiskutavome, išgėrėme arbatos ir toliau klausėmės apie motinai palankaus gimdymo iniciatyvą. Skandinavijoje viešėjusi akušerė neslėpė, kad kai kurios mūsų stacionaruose vykstančios procedūros bei pats požiūris į žmogų ją liūdina, tačiau kaip šviesą tunelio gale ji mato gydytojų, akušerių, dulų ir gimdyvių bendradarbiavimą. Kaip pavyzdį tokiai iniciatyvai skatinti, Ieva supažindino su gimdymo planu ir dar sykį paaiškino, kuo jis naudingas. Kaip pavyzdį parodė ir Anglijoje siūlomo gimdymo plano pavyzdį. Galbūt ne už kalnų tokias sąlygas turėsime ir mes, vylėmės šnekučiuodamos tarpusavyje.

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, į mokymus rinkomės anksčiau. Ir nors paskutinį sykį pasižadėjome ir sau, ir viena kitoms, kad būsime punktualios, tačiau netikėtumų išvengti nepavyko. Kas pramiegojusios, kas vaikus pas senelius išvežiojusios, vėluojančios, susirinkome šiek tiek po 9 ir tyliai įsitaisiusios salės gale klausėmės Nijolės Stancikienės, gydytojos – terapeutės, šokio terapijos ir pilvo šokio mankštos trenerės apie tarpvietės raumenų mankštos svarbą moteriai. Ne tik klausėmės, bet ir praktiškai mokėmės atrasti raumenis, be kurių neapsieinama gimdymo metu. „Klaidinga yra manyti, kad pilvo šokis skirtas vyrams vilioti“ pasakojo terapeutė, „Iš tiesų tai šokis, skirtas pasiruošti gimdymui“ – tikrąją šokio prasmę atskleidė moteris ir vėliau praktiškai parodė ir įrodė, kodėl klaidinga vadovautis plačiai paplitusiu pilvo šokio mitu. Lygiai taip pat trumpai ir aiškiai papasakojo, kodėl tarpvietė turėtų būti laikoma negėdinga, o – priešingai – ypatingos pagarbos verta moters vieta. Gerbdamos savo tarpvietes ir besimokindamos mankštų iš Nijolės prisiminėme ir tai, kaip tarpvietė yra treniruojama nuo mažumės. „Juk visa vakarietiška „puodo“ kultūra yra paremta būtent tarpvietės raumenų pertempimu ir sulaikymu kuo ilgiau“, mintimis dalinosi būsima dula Vitalija, „ tuo tarpu natūralios higienos principas, kaip tik moko mus pažinti vaiko ženklus ir išsyk išleisti viską, ką jis tuo metu nori išleisti“ prisimindama, kaip augino pagal šį principą dukras, dėstė Vitalija. Pajutusios, kur yra mūsų tarpvietės raumenys, arba kur jie turėtų ir galėtų būti,„užkūrėme varikliuką“, kurio dėka norėjosi šokti ir šokti. Tai ir darėme. Pusdieniui artėjant į pabaigą leidome sau pašėlti su judesiu, o vėliau pietavome.

Po pietų ir nepertraukiamų pokalbių mūsų laukė Gitana Zaleskienė iš Kvapų namų. Vos jai pasirodžius mūsų salėje, ši pakvipo įvairiausiai aromatais, kiekvienai žadinančiais vis kitokias sąsajas ir prisiminimus. Gitana supažindino su aromaterapijos pagrindais ir jos taikymu nėštumo ir gimdymo metu. Pasakojimus lydėjo ir kvapų tyrinėjimai. Pradėjusi paskaitą nuo kvapų konsteliacijos, Gitana supažindino su rožės kvapu, kuris neretai asocijuojasi su gimtimi, moteriškumu, brandumu. Nors gimimas lyginamas ir su lotosu, gimtį geba priminti ir rožė. Po trumpos meditacijos pasidalijusios, ką kiekvienai sukėlė ar priminė rožių kvapas, Gitana paskaitą tęsė citata iš Rabindranato Tagorės, knygos Čampamedžio žiedas. Norėdamos pajusti, kaip iš tiesų kvepia čampamedis, galėjome jo pauostyti ir gyvai. Kvapų užpildytoje salėje nė nepastebėjome, kaip prabėgo ir antroji sekmadienio mokymų dalis. Klausydamos Gitanos paskaitos, kaip pritaikyti aromaterapiją nėštumui ir gimdymui, tuo pat metu galėjome išbandyti ir jos atsineštų kvapų. Nosys pavargo uostyti, ausys „pradėjo linkti“, ir taip po truputėlį į namus pradėjome skirstytis ir mes. Galų gale padėkojusios Gitanai už paskaitą ir konsteliacijas, atsisveikinome ir su išsineštomis žiniomis išsinešėme ir savąjį gimties kvapą, kuris kiekvienai kvepėjo skirtingai. Artėjant Velykoms, būsimos dulos Akvilės rankų darbo kiškučiai taip pat įsitaisė mūsų lauknešėliuose vaikams, kurių labiau nei bet ko kito pasiilgstame po intensyvaus savaitgalio. „Iki kito karto“ tarusios viena kitai, trejetui savaičių užvėrėme viešbučio Domus Maria duris.

Po ilgos pertraukos į mūsų mokymus įsiliejo naujas žmogutis – vos prieš mėnesį būsima dula Rima susilaukusi ketvirtojo sūnelio, į mokymus atėjo kartu mažyliu. Visą dieną buvęs savotišku dėmesio ir traukos balsu, antrąją dieną mažylis tapo mūsų pritariamuoju balsu ir nesidrovėdamas reiškė nepasitenkinimą, jei kas nors nepatikdavo.

Raminta Kabelkaitė